- Kategorija: Apie mus
- Parašė: Super User
- Peržiūros: 7496
Gimnazijos istorija
Mokykite visus, nes tamsybė visuomenei ir valdžiai kaštuoja šimtą kartų brangiau negu plačiausiai pastatytas švietimas.
A. Komenskis
IŠ ČEKIŠKĖS PRADŽIOS MOKYKLOS ISTORIJOS
(1625–1944)
Parapija (gretimų gyvenviečių junginys) yra mažiausias krikščionių Bažnyčios administracinis vienetas, apimantis didesnę ar mažesnę tikinčiųjų bendruomenę, turinčią savo kulto apeigų centrą – bažnyčią.
Parapinės mokyklos yra pradinės mokyklos, veikusios prie parapijų bažnyčių ir jų globojamos. Jose buvo mokoma tikybos pagrindų, o iš religinių knygų vaikai buvo mokomi giesmių, skaityti, rašyti, kartais ir skaičiuoti. Mokytojais dirbo kunigai ar vienuoliai, vargonininkai ir kiti samdomi asmenys.
Pirmoji parapinė mokykla Lietuvoje buvo įsteigta 1397 m. prie Vilniaus katedros, Kaune – 1473 m., Vilkijoje (Kauno r.) – 1606 m., Čekiškėje – 1625 m. („Kovenskaja gubernija 1843–1893“ (rusų k.), 1893 m.).
1965 m. Čekoslovakijos spaudoje („Svet v obrazech“) būta teiginių, kad XVII a. pradžioje Čekiškę įkūrė čekų emigrantai „čekų broliai“, taip pat ir parapinę mokyklą.
Lietuvos respublikinio pedagoginio muziejaus skyriaus vedėjas garbės kraštotyrininkas Pranas Juozapavičius 1980 m. savo darbe „Iš švietimo-kultūros istorijos“ skyriuje „J. A. Komenskis respublikinio pedagoginio muziejaus ekspozicijoje“ teigė, kad „čekų broliai“ Čekiškėje įkūrė parapinę mokyklą. Emigrantai buvo labiau apsišvietę negu vietiniai gyventojai. Kolonistų mokykloje buvo taikomi J. A. Komenskio mokymo metodai. Šie čekų kolonijos gyventojai buvo laikomi garbingais žmonėmis.
2005 m. minint parapinės mokyklos įkūrimo Čekiškėje 380-ąsias metines, Kauno apskrities pedagoginio muziejaus iniciatyva, kreiptasi į Čekijos J. A. Komenskio muziejų Uhersky Brodo mieste su prašymu pateikti istorinių faktų arba paneigti apie parapinės mokyklos įkūrimą čekų emigrantų iniciatyva Čekiškėje. Atsakymas buvo neigiamas. Šiandien turimais istorijos šaltiniais galima tik patvirtinti, kad parapinė mokykla Čekiškėje buvo įsteigta 1625 m. Šį faktą patvirtina M. Lukšienė knygoje „Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. I pusėje“ (1970 m.).
Čekiškės parapinėje mokykloje dirbo mokytojas – bakalauras (žmonių vadinamas bakaloriumi). Dvarininkas J. G. Mackevičius, skirdamas lėšų bažnyčiai ir klebonijai išlaikyti, jų skirdavo ir mokytojui išlaikyti. Tačiau tos lėšos buvo nedidelės, tad klebonija turėdavo išlaikyti ir mokytoją.
1626 m. J. S. Mackevičius (Mickevičius), užrašydamas klebonijai Purvaičių kaimą, įpareigojo ją mokėti mokytojui po 10 kapų lietuviškų grašių, kuriuos klebonas prilygino 20 auksinių. Tačiau faktiškai tėvai turėjo surinkti po dvylika skatikų per savaitę nuo vaiko ir maitinti mokytoją.
Ne tik Čekiškės, bet ir kitų parapinių mokyklų mokytojų atlyginimai, surinkti iš mokinių tėvų, buvo maži, todėl mokytojai dažnai dar gaudavo vadinamąjį „stalą“ (t. y., maitinimą) klebonijoje.
Knygoje „Lietuvos kultūros istorijos bruožai (feodalizmo epochoje iki aštuonioliktojo amžiaus“ (1981 m., p. 247) rašoma: „Parapinėse mokyklose mokėsi bajorų, miestiečių, miestelėnų ir valstiečių vaikai. Dauguma jų pradėdavo mokslą vėlokai rudenį, gyvulius nustoję ganyti, ir baigdavo pavasarį, žolei sužėlus, kai reikėdavo išginti. Pradžios mokslas buvo nemokamas. Mokytojų pasirengimas buvo labai nevienodas. Mokytojavo vikarai, mokęsi kolegijose, bakalaurai. Klierikai, vargonininkai, buvę kareiviai. Visi jie sudarė menkai apmokamų feodalinės visuomenės inteligentijos sluoksnelį, nuo kurio priklausė nekilmingųjų raštingumas.“
XVII a. veikusios parapinės mokyklos paruošė dirvą lietuviškiems elementoriams platinti, palaikė tradiciją mokytis rašto pagrindų gimtąja kalba ir kūrė prielaidas atsirasti nacionalinei mokyklai.
Parapinės mokyklos buvo vienklasės ir dviklasės. Vienklasėse mokyklose mokymo laikas truko 2–3 žiemas, atsižvelgiant į tai, kaip mokiniai išmokdavo kursą. Mokykloje mokė tikybos, rašymo, skaitymo, keturių aritmetikos veiksmų. Buvo mokoma lietuvių arba lenkų kalbomis, rečiau – abiem kalbomis („Lietuvos švietimo istorijos bruožai 19 a. 1-oje pusėje“, 1970 m.). Dviklasėse mokyklose mokslas trukdavo 4–5 metus. Be minėtų dalykų, jose dar mokė geografijos, istorijos, lotynų kalbos, o kai kuriose (protestantiškose) ir vokiečių kalbos.
Čekiškės parapinė vienklasė mokykla išsilaikė iki 1831 m., nes po 1830–1831 m. sukilimo numalšinimo parapinės mokyklos buvo uždarytos.
Vyskupo M. Valančiaus dėka parapinės mokyklos vėl buvo pradėtos steigti nuo 1841 m. 1853-aisiais Čekiškės parapinėje mokykloje mokėsi septyniolika mokinių (B.Kviklys „Mūsų Lietuva“, T. 4, V.: Mintis, 1989–1991).
Kauno gubernijoje smarkiai plito parapinės (valančinės) mokyklos, kuriose mokyta gimtąja kalba. Tačiau 1863 m. numalšinus sukilimą, parapinės (valančinės) mokyklos buvo uždarytos. Uždaryta buvo ir Čekiškės parapinė mokykla.
Carinė valdžia 1863 m. išleido „Laikinąsias taisykles“, pagal kurias visos nevaldinės mokyklos buvo panaikintos ir steigiamos valdinės liaudies mokyklos (tokia mokykla buvo įkurta Vilkijoje, o šiam valsčiui priklausė ir Čekiškė). Jose buvo įteisintas pradinis mokymas rusų kalba (tik katalikams tikybą leista dėstyti gimtąja kalba).
Spaudos draudimo metais (1864–1904) apie daraktorių mokyklų Čekiškės apylinkėje egzistavimą oficialių dokumentų nėra. Žinoma tik knygnešių Mykolo Račkaus (1866–1937) ir Vizbaro veikla. Knygnešys Vizbaras už lietuviškų spaudos leidinių platinimą carinės valdžios buvo ištremtas į Sibirą.
Pedagoginė mintis suaktyvėjo XIX a. pabaigoje sustiprėjus tautiniam sąjūdžiui. Su šūkiu „Per švietimą į laisvę“ liaudies švietimui ėmėsi vadovauti įvairių profesijų inteligentai.
Mokyklos problemos buvo nagrinėjamos slaptoje lietuviškoje spaudoje – „Aušros“, „Varpo“, „Tėvynės sargo“
puslapiuose. Ryškėjo carinės valdinės mokyklos ir visos švietimo sistemos kritika, siekiai įkurti ir įteisinti tautinę mokyklą.
1905–1907 m. revoliucija turėjo teigiamą poveikį pradinio
švietimo raidai Lietuvoje.
Dar 1904 m. gegužės 7 d. buvo panaikintas lietuvių spaudos tradiciniu raidynu draudimas. Carinė valdžia leido dėstyti lietuvių ir lenkų kalbas dviklasėse ir miesto mokyklose, o tikybą – gimtąja kalba. Buvo leista steigti privačias ir valdiškas mokyklas. 1914 m. Lietuvoje veikė 900 pradinių mokyklų, kuriose mokėsi apie 20 proc. mokyklinio amžiaus vaikų, ir apie 30 privačių ir valstybinių vidurinių mokyklų.
1906–1915 m. Čekiškėje veikė valstybės išlaikoma mokykla, kurioje dirbo vienas mokytojas (M. Padniuk). Tikybą lietuvių kalba dėstė klebonas. Mokėsi 60 mokinių. Iš jų 30 žydų tautybės, 6 – rusų ir 24 lietuvių tautybės moksleiviai. Buvęs šios mokyklos auklėtinis čekiškietis S. Sigluikas (1895–1966) savo atminimuose pažymėjo, kad mokykloje buvo mokoma rusiškai skaityti ir rašyti bei aritmetikos. Tik lietuviams moksleiviams vietos klebonas dėstė tikybą gimtąja kalba. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mokytojas M. Padniuk ir dalis mokinių pasitraukė į Rusiją.
1915–1918 m. Čekiškėje mokyklos nebuvo. Norinčius mokytis skaityti ir rašyti mokė vargonininkas A. Šukys. Kartą per savaitę iš Vilkijos atvykdavo vokiečių karininkas, kuris patikrindavo, kaip vyksta mokymasis, ir mokiniams dėstė vokiečių kalbą. Buvęs tai piktas kariškis, kuris už menkiausią nusikaltimą mokinius tampydavo už ausų. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., Lietuvoje pradėjo formuotis vietos savivalda. 1918 m. lapkričio 23 d. Čekiškėje buvo išrinktas parapijos komitetas (nuo 1919 m. sausio 1 d. – valsčiaus), kuris rūpinosi pradedamosios (pradinės) mokyklos atkūrimu.
1919 m. rugsėjo 1 d. buvo atidaryta valstybinė pradedamoji (pradinė) trijų klasių mokykla (netoli kapinių) dabartinėje L. Markelio gatvėje. Tipinio mokyklos pastato nebuvo, todėl pamokos vykdavo ir kitose miestelio vietose. Veikė ir vakariniai suaugusiųjų kursai. Mokykloje dirbo A. Šukienė, Brazgulis, Juodžalis (vardai nežinomi).
Pirmieji Čekiškės pradžios mokyklos mokytojai: A. Šukienė ir jos vyras vargonininkas A. Šukys su dukra, 1926 m.
1922 m. spalio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino privalomojo pradinio mokymo įstatymą. Pagal šį įstatymą pradinės mokyklos buvo steigiamos tose vietose, kur būdavo 30 ir daugiau mokyklinio amžiaus mokinių. Čekiškės valsčiuje buvo atidarytos devynios pradinės mokyklos. „Pradžioje mokslo metų visiems buvo sunku verstis. Tik lapkričio mėnesio pabaigoje buvo sudarytos sutartys su namų savininkais. Bet apie malkas nieko nebuvo girdėti ir lapkričio mėnesio pabaigoje. Tik kai buvo išrinktas naujas viršaitis, visos mokyklos greitai atgijo ir galutinai susitvarkė – rašė „Lietuvos žinios“ (1923 m. sausio mėn.).
Svarbus įvykis, įgyvendinant pradinio mokymo įstatymą, buvo naujo tipinio mokyklos pastato statyba. 1923 m. buvo priimtas nutarimas pastatyti naują mūrinį mokyklos pastatą, kuris 1926 m. vasarą buvo parengtas eksploatacijai.
Čekiškės pradžios mokykla, 1928 m.
Nuo 1926 m. Čekiškės pradžios mokykla tapo ne tik valsčiaus mokyklų metodiniu centru, čia vykdavo svarbiausi valsčiaus ir miestelio renginiai, sporto šventės, saviveiklininkų pasirodymai.
Moksleivių socialinė sudėtis buvo įvairi: daugiausia aplinkinių kaimų valstiečių sūnūs ir dukros bei miestelio gyventojų vaikai. Daugelis moksleivių ateidavo į pamokas pasibaigus ganymo sezonui, o palikdavo mokyklą prasidėjus ganiavai.
Po 1933 m. švietimo reformos mokykla iš keturklasės peraugo į šešių skyrių pradinę mokyklą. Į pirmąją klasę moksleiviai ateidavo du mėnesius: pavasarį ir rudenį. Tada būdavo perkeliami į antrą klasę ir tekdavo mokytis ištisus mokslo metus.
1928 m. Čekiškės pradžios mokykloje dirbo Pranas Karalius (1909–1993), atsargos leitenantas. Jis buvo baigęs Kauno Simono Daukanto mokytojų seminariją, vėliau studijavo humanitarinius mokslus Vytauto Didžiojo universitete ir dėstė Kauno pradžios mokyklose. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją ir dirbo Oldenburgo miesto lietuvių gimnazijoje. 1949 m. išvyko į JAV.
1928 m. mokykloje dirbo ir Augustinas Kriauza (1903–1975) – atsargos jaunesnysis leitenantas. Jis, baigęs Veiverių mokytojų seminariją, 1933 m. perkeltas į Raudondvario pradinę mokyklą dirbti vedėju, kur išdirbo iki 1941 m. Sovietinės valdžios 1946 m. nuteistas dešimčiai metų lagerio. 1959 m. grįžęs į Raudondvarį, negavo teisės dirbti pedagoginį darbą. A. Kriauza mirė 1975 m. Palaidotas Raudondvario kapinėse. Įamžinant mokytojų Anelės ir Augustino Kriauzų atminimą, jų vardais 2003 m. pavadintas Raudondvario darželis-mokykla.
1928–1930 m. mokykloje dirbo šie mokytojai: Pranas Kirmonas, Žindžiūtė ir V. Malinauskaitė.
1931 m. Čekiškės pradžios mokykloje dirbo mokytojai Valaičiai. Mokytojas A. Valaitis buvo ne tik puikus pedagogas, bet ir aktyvus visuomenininkas. 1931 m. gruodžio 8 d. Čekiškėje įsteigtas Vilniaus vadavimo sąjungos Čekiškės skyrius, kuriam vadovavo A. Valaitis, o 1932 m. jis buvo išrinktas Čekiškės valsčiaus šaulių būrio pirmininku. 1935 m. mokytojas A. Valaitis vadovavo valsčiaus tautininkų organizacijai. 1932 m. Čekiškės valsčiuje veikė devynios pradinės mokyklos: Čekiškės, Atvejų, Aukštadvario, Butkiškės, Dokių, Daukšių, Šlapučių, Kruvandų ir Žardiškių. Valsčiaus mokytojai palaikė artimus dalykinius ryšius, aktyviai dalyvavo valsčiaus visuomeniniame-kultūriniame gyvenime.
1935 m. gegužės 26 d. Čekiškėje įvyko viso valsčiaus pradinių mokyklų sporto bei dainų ir kariuomenės su visuomene suartėjimo šventė. Iš ryto pradinių mokyklų moksleiviai, jaunalietuviai, pavasarininkai, šauliai dalyvavo pamaldose. Po pamokų mokyklos aikštėje įvyko mokinių ir organizacijų paradas, kurį priėmė valsčiaus nuovados viršininkas A. Zavistauskas, „Jaunosios Lietuvos“ skyriaus vadas Č. Dubinskas, apskrities mokyklų inspektorius Valantinas, kun. S. Būdavas. Šventėje dalyvavo apie 2000 žmonių.
Ypač aktyviai valsčiaus visuomeninėje veikloje reiškėsi Aukštadvario pradinės mokyklos vedėjas Česlovas Dubinskas (1905–1993), kuris 1934 m. liepos 13 d. buvo išrinktas Čekiškės valsčiaus jaunalietuvių vadu. Č. Dubinskas didelį dėmesį skyrė ideologiniam jaunimo auklėjimui, stengėsi, kad jaunimas pamėgtų knygą. Buvo rengiami knygų rinkimo vajai, darželių apžiūros ir sodybų tvarkymo konkursai Aukštadvaryje ir valsčiuje. Būdamas bitininkas-entuziastas Č. Dubinskas organizavo bitininkų konkursą, kuriame dalyvavo 10 jaunalietuvių bitininkų. Už aktyvią visuomeninę veiklą prezidentas Antanas Smetona 1937 m. birželio 13 d. Č. Dubinską apdovanojo „Jaunosios Lietuvos“ trečiojo laipsnio „Trijų liepsnų“ žymeniu.
Pagal 1936 m. pradžios mokyklų įstatymą nurodoma, kad pradžios mokyklų tikslas yra teikti Lietuvos jaunimui pradžios mokslo žinias, ugdyti jo dvasios bei kūno pajėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, branginti ir jai aukotis. Pradžios mokykloje buvo mokoma šių dalykų: tikybos, lietuvių kalbos, skaičiavimo, tėvynės pažinimo, istorijos, geografijos, gamtos, dailės, rankų darbo, muzikos ir dainavimo, kūno kultūros.
Pradžios mokykloje einamieji dalykai dėstomi taip, – nurodoma 1936 m. pradžios mokyklų įstatyme, – kad mokiniai įgytų pradžios mokslo ir kraštui ginti reikalingų žinių, kad išaugtų dori, darbštūs ir drausmingi žmonės, kad mylėtų Lietuvą, brangintų ją ir aukotųsi jai. Pradžios mokykloje buvo 6 skyriai: pirmieji keturi skyriai sudarė pirmąjį pradžios mokslo laipsnį, o paskutinieji du skyriai – antrąjį pradžios mokslo laipsnį.
Nuo 1936 m. Čekiškėje veikė 6 skyrių pradinė mokykla, o likusiose valsčiaus mokyklose – 4 skyrių („Tėviškės žinios“, 1999 m. rugpjūčio 3 d.). Sėkmingam pradinio mokymo įgyvendinimui Butkiškėje ir Jotautuose buvo pastatyti tipiniai pradinių mokyklų pastatai. Mokymosi metus Čekiškės pradžios mokyklos 5-ame ir 6-ame skyriuose yra aprašiusi Marija Kereševičiūtė-Markauskienė straipsnyje „Atsiminimai apie Čekiškės pradinę mokyklą“. 1937 m. baigusi Daukšių pradžios mokyklos ketvirtąjį skyrių, ji įstojo į Čekiškės pradžios mokyklos 5-ąjį skyrių. M. Kereševičiūtė-Markauskienė gimė 1926 m., yra nusipelniusi mokytoja, garbės kraštotyrininkė.
Nuo 1936 m. rugsėjo 1 d. iki 1940 m. rugsėjo 1 d. mokykloje dirbo mokytoja Marija Muleskaitė. Ji 1928 m. buvo baigusi Marijampolės mokytojų seminariją. Dirbdama Čekiškėje, mokytoja M. Muleskaitė aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime: buvo aktyvi saviveiklininkė, rinko medžiagą lietuvių kalbos žodynui – surinko nemažai duomenų apie Kilovos ir Mikliūnų vietovardžius.
1938–1940 m. Čekiškės pradžios mokykloje dirbo mokytojas Juozas Ivoška, gimęs 1913 m., mirties metai nežinomi. Jis 1932 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją, o 1936–1937 m. mokėsi Karo mokykloje, kurią baigė 1937 m. rugsėjo 15 d. ir gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. 1938 m. spalio 12 d. buvo paskirtas Čekiškės šaulių būrio vadu. J. Ivoška 1944 m. pasitraukė į Vakarus, o nuo 1949 m. gyveno Australijoje, Adelaidės mieste. 1939 m. Čekiškės valsčiuje veikė devynios pradžios mokyklos, kuriose iki 1939 m. gruodžio 1 d. veikė 19 komplektų. Visų mokyklų mokytojams išlaikyti per metus išleista 9 591 Lt. Be to, veikė viešoji valstybinė biblioteka, kurios vedėjui savivaldybė suteikė butą, skyrė pinigų kurui. Per metus išleido 263 Lt (iš Čekiškės valsčiaus savivaldybės 1939 m. svarbesnių nuveiktų darbų apžvalgos).
Ryškų pėdsaką Čekiškės švietimo istorijoje ir kultūrinėje veikloje paliko ilgametė pradinių klasių mokytoja Ona Viščiulytė-Balčikonienė (1911–2004). 1940 m. birželio 15 d. prasidėjo sovietinė Lietuvos okupacija. Liaudies seimas paskelbė, kad Lietuvoje įvedama sovietinė santvarka, o 1940 m. rugpjūčio 3 d. LSSR buvo įjungta į SSRS sudėtį. Visi šie politiniai pasikeitimai tiesiogiai palietė ir švietimą – buvo pradėtas mokymo proceso pertvarkymas, remiantis sovietine ideologija. 1940 m. liepos 1 d. iš mokyklų atleisti visų tikybų dėstytojai, mokykla atskirta nuo bažnyčios. Sustabdyta skautų, ateitininkų ir angelaičių organizacijų veikla.
Čekiškės pradžios mokykloje buvo gausi angelaičių organizacija
Rengiantis naujiems mokslo metams, 1940 m. rugpjūčio 14–15 d. Kauno sporto halėje įvyko mokytojų suvažiavimas, kuriame nurodytos naujos veiklos kryptys pagal sovietinę ideologiją. Buvo priimtos naujos laikinos mokymo programos ir nauji mokymo planai, taisomi senieji vadovėliai, o bibliotekos papildomos nauja sovietine literatūra. LSSR valstybinė leidykla išleido naują vadovėlį „Į naują gyvenimą“.
1940 m. rugsėjo 1 d. naujuoju Čekiškės pradžios mokyklos vedėju paskirtas Jonas Pavėsis (1898–1983). Mokykloje dirbo penki mokytojai, veikė šeši skyriai, mokėsi apie 150 moksleivių (iš buvusio Čekiškės pradžios mokyklos vedėjo J. Pavėsio atsiminimų). Mokyklos mokytojai buvo įtraukti į rinkimų kampaniją, dalyvavo mitinguose, ypač mokyklos vedėjas J. Pavėsis. 1940–1941 m. mokiniams reikėjo mintinai išmokti S. Nėries „Poemą apie Staliną“. Klasėse vyko socialistinis lenktyniavimas tarp suolų eilių. Nugalėtojai (t. y. tie, kurie mokėsi be dvejetų) gaudavo P. Cvirkos knygą „Žemė maitintoja“. Mokykloje buvo įkurta pionierių organizacija, kuriai priklausė apie 30 narių. 1941 m. birželio 14 d. prasidėjus trėmimams į Sibirą, iš Mikniavos kaimo buvo ištremta Antano Tutlio šeima, kurioje buvo pradžios mokyklos moksleiviai Alfonsas, Česlovas ir Jadvyga. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Hitlerinės Vokietijos karas, per keletą dienų Lietuvoje įvesta nauja tvarka.
Buvusį mokyklos vedėją J. Pavėsį suėmė ir įkalino Pravieniškėse. Po karo jis dirbo Kauno apskrities švietimo skyriuje, o 1946 m. – Čekiškės valsčiaus švietimo skyriaus vedėju. Vokiečių okupacijos metais žydų pradinė mokykla buvo likviduota, o mokytojas Varejesas sušaudytas. Naujieji okupantai, pavergdami ir naikindami tautas, turėjo savo planus ir švietimo srityje. Knygoje „Lietuvos istorija“ (1990 m.) rašoma: „Jie buvo pasiryžę Lietuvoje palikti tik pradžios ir amatų mokyklas, kad vietos gyventojai temokėtų paskaityti vokiečių valdžios įsakymus ir įprastų jų klausyti.“ Pagal švietimo valdybos aplinkraščius mokiniai turėjo būti auklėjami geležinės drausmės ir tvarkingumo dvasia, būti religingi ir ištikimi Vokietijai. Tačiau Lietuvos mokytojai, nepaisydami okupacinio režimo, stengėsi daryti visa, kas tik įmanoma, kad mokiniai galėtų mokytis ir būti gimtojo krašto patriotai. Vokiečių okupacijos metais mokyklos pastato antrajame aukšte įsikūrė vokiečių kareivių grupė, o ant mokyklos stogo įrengtas stebėjimo bokštas. Pirmajame aukšte vyko pamokos. Mokykloje dirbo šie mokytojai: O. Balčikonienė, P. Žiauka, S. Povilaitis, Urbonavičius (vardas nežinomas). Veikė visi šeši skyriai. 1943 m. vasarą išleidus 6-ojo skyriaus laidą, buvę mokiniai tęsė mokslus Kaune ar Vilkijoje. Mokytojo Urbonavičiaus iniciatyva mokiniams, baigusiems 6-ąjį skyrių, buvo sudarytos sąlygos toliau gilinti žinias 7-ame skyriuje (1944 m. rudenį šie mokiniai įstojo į progimnazijos 3-iąją klasę).
1944 m. vasarą Čekiškės pradžios mokykla išleido paskutines 5-ojo ir 6-ojo skyriaus laidas.
1944 m. spalio 2 d. Čekiškėje atidaroma progimnazija, kurioje veikė trys klasės: 1-oji, 2-oji, 3-ioji. 1945–1946 m. m. jau veikė keturios klasės, o
1949-1950 m. m. progimnazija pavadinta Čekiškės septynmete mokykla. 1950 m. pastatytas antras dviejų aukštų medinis pastatas
Nuo 1952 m. rugsėjo 1 dienos - Čekiškės vidurinė mokykla. Pirmasis vidurinės mokyklos direktorius – Jonas Randis.
Čekiškės vidurinės mokyklos direktore 1954 -1961 metais dirbo ALEKSANDRA BERLINSKIENĖ. Dirbdama mokykloje pradėjo rinkti medžiagą kandidato disertacijai. Ne tik pati nuolat siekė tobulėti, vertino žinias, bet skatino jų siekti ir kitus. Norėdama parašyti Lietuvos istorijos vadovėlį bei apsiginti disertaciją, išsikėlė iš Čekiškės į Vilnių, kur tapo pirmojo pokario metais išleisto vadovėlio bendraautore.
1961-1962 metais mokyklai vadovavo STASYS ORANTAS. Jau tada mokykla garsėjo savo sportininkais, šokėjais, meno saviveiklos mylėtojais, kurie savo kraštui atstovavo ne vienoje respublikinėje Dainų šventėje. Garsėjo mokykla ir savo dūdų orkestru (vadovas A. Liškauskas).
Savo gyvenimą mokyklai paskyrė puikios pradinių klasių mokytojos A. Bernotavičiūtė, O. Balčikonienė ir A. Burneikytė. Šios mokytojos skaičiuoti ir skaityti išmokė net tris čekiškiečių kartas. Per atostogas mokytoja Anelė Bernotavičiūtė su mokiniais keliaudavo po Lietuvos apylinkes, labai džiaugėsi ir žavėjosi Dubysos grožiu. Savo mokiniams dažnai skaitydavo Maironio eiles.
1962-1989 metais – Čekiškės vidurinės mokyklos direktorius Antanas Venckus, mokyklos direktoriaus pavaduotoja mokymui ir auklėjimui Bronislava Kochanauskienė.
1973 m. rugsėjo 1-oji diena – ypatinga šventė Čekiškės moksleiviams ir pedagogams: po ilgai trukusių statybos darbų pagaliau atvėrė duris nauja aštuoniolikos kabinetų vidurinė mokykla. Akį veria naujais baldais aprūpinti fizikos, chemijos, karinio parengimo kabinetai, 10 klasių – kabinetų, didelė sporto salė su dušų kambariais, valgykla, rūbinė.
Stropiai ir energingai tą vasarą dirbo mokyklos darbuotojai Vytautas Korsakas ir Jonas Kochanauskas su moksleiviais, užbaigdami vidaus įrengimo ir apipavidalinimo darbus, kad rugsėjo pirmąją mokykla atrodytų puikiai. Paskutiniosiomis rugpjūčio dienomis ir senosios, ir naujosios mokyklos patalpose veiksmas virė kaip skruzdėlyne: vieni gabeno į naująsias patalpas baldus, mokymo priemones, inventorių, kiti repetavo specialią meninę programą naujųjų mokslo metų pradžiai ir mokyklos atidarymui.
Mokytojų ansamblis (vadovas A. Liškauskas)
Naujoje mokykloje pamokos vyks viena pamaina. Senosiose patalpose liks dirbtuvės, repeticijų kambariai, bendrabutis. Šių pastatų irgi laukia rekonstrukcija, kurios techninė dokumentacija jau paruošta.
LTSR švietimo ministro pavaduotoja V. Klikūnienė perkerpa tradicinę juostą (kairėje). Kauno I statybos tresto 6 statybos valdybos viršininkas B. Čyvas įteikia mokyklos direktoriui A. Venckui simbolinį mokyklos raktą (dešinėje).
1989 - 2008 metais Čekiškės vidurinės mokyklos direktorius Algirdas Šiaučiulis, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Juzefa Regina Saltonienė.
2002 m. gegužės 2 dieną mokyklai suteiktas profesoriaus PRANO DOVYDAIČIO VARDAS.
2002 m. rugsėjo 1 d. prie Čekiškės Prano Dovydaičio vidurinės mokyklos prijungtas Liučiūnų skyrius.
2004 m. lapkričio 12 d. pasirašyta Čekiškės Prano Dovydaičio vidurinės mokyklos ir Viznos gimnazijos (Lenkija) bendradarbiavimo sutartis. Buvo nutarta bendradarbiauti mokymo ir popamokinės veiklos srityse: keistis mokytojų ir mokinių delegacijomis, stebėti ir analizuoti mokymo (-si) procesą, keistis metodine literatūra, vadovėliais, aplankyti įžymiąsias Lenkijos ir Lietuvos vietas. Sutartį pasirašė mokyklų direktoriai Algirdas Šiaučiulis ir Leokadija Wolinska.
2014 m. balandžio mėnesį Čekiškės Prano Dovydaičio vidurinei mokyklai suteiktas GIMNAZIJOS statusas.
,,Mes – jaunimas, vaikai – esame Lietuvos ateitis. Tik nuo mūsų priklauso, koks bus Lietuvos rytojus, nes mes jį kursime. Juk kartais visai maži darbai yra esmės pradžia. Nebijokime pradėti vieni. Pradžiai ir reikalingas vienas žmogus. O aš, tu, ji, jis – tai jau MES. Štai ir komanda tos aktyvios kartos, kuri tobulins pasaulį. Aš noriu būti šios komandos narys.
Aš laisvas, nepriklausomas, kupinas ryžto, siekių, plačių užmojų, trokštantis naujų išbandymų. Aš noriu kurti ir duoti, pažinti ir suvokti, ištirti ir pajausti. Pasauli, pasitik mane. Aš ateinu!..“
Julius Vaitkaitis, LIV laidos absolventas