Turinys
Atgal Pirmyn
Mažoji enciklopedija

A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Abrazija bangų ardomoji veikla jūrų, ežerų, tvenkinių krantuose. Abrazijos intensyvumas priklauso nuo vandens telkinio audringumo, bangų stiprumo ir kranto uolienų sandaros.
Absoliutinis aukštis bet kurio Žemės paviršiaus taško vietos aukštis nuo vandenyno lygio iki pasirinktos vietos.
Aerofotonuotrauka Žemės paviršiaus vaizdas, nufotografuotas iš oro specialiais automatiniais fotoaparatais.
Aisbergas, ledkalnis ledo kalnas, susidaręs atlūžus didžiuliam ledo luistui nuo kontinentinio ar šelfinio ledyno.
Albedas kokio nors žemės paviršiaus gebėjimas atspindėti Saulės spindulius.
Anticiklonas aukštesnio už aplinkines atmosferos slėgio sritis, kurios centre yra slėgio maksimumas, o į pakraščius slėgis mažėja.
Apledėjimas ilgalaikis ledo ir sniego slūgsojimas. Dažniausiai apledėjimai susiję su klimato atšalimu.
Aridinis klimatas sausas klimatas.
Atabradas jūros arba ežero pakrantės sekluma, kuri tolstant nuo kranto, pamažu gilėja.
Atmosfera Žemės rutulį gaubianti oro sfera, kuri sukasi kartu su Žeme.
Atmosferos frontas skirtingų oro masių pereinamoji zona atmosferoje. Pavyzdžiui, zona tarp šalto arktinio oro ir vidutinių platumų oro - arktinis frontas.
Atmosferos slėgis slėgis, kuriuo atmosfera slegia žemiau esančius oro sluoksnius ir visą Žemės paviršių.
Atodanga vieta, kur uolienų sluoksniai išeina į Žemės paviršių (paupiuose, griovų šlaituose, kalnagūbrių šlaituose ir kt.).
Atogrąžos, tropikai Žemės rutulio 23°27'geografinės platumos lygiagretės.
Atolas ištiso (uždaro) arba pertrūkusio žiedo pavidalo koralų sala, supanti negilią (iki 100 m gylio) lagūną.
Audra, štormas, vėtra labai smarkus vėjas, kurio greitis daugiau kaip 20 m/s.
Aukštuma Žemės paviršius, iškilęs aukščiau gretimų plotų, kurio absoliutinis aukštis yra nuo 200 m iki 500 m.
Aukštupys aukštutinė upės atkarpa nuo jos ištakos iki tos vietos, kur sumažėja iki tol vyravusi gilinamoji erozija.
Azimutas kampas tarp šiaurės krypties ir stebėjimo vietos (skaičiuojamas laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi).


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Balnakalnis kalnagūbrio pažemėjimas tarp dviejų viršūnių. Balnakalniuose dažnai būna perėjos.
Bangos jūrų, ežerų, tvenkinių, upių paviršinio vandens sluoksnio svyruojamieji judesiai.
Barchanas pjautuvo pavidalo asimetrinė kalva, susidariusi dykumoje ar pusdykumėje iš vėjo pustomo smėlio.
Barometras prietaisas atmosferos slėgiui matuoti.
Baseinas Žemės paviršiaus plotas, iš kurio vanduo suteka į upę, ežerą ar jūrą.
Bendroji atmosferos cirkuliacija horizontalių ir vertikalių oro tėkmių sistema troposferoje. Dėl šių oro tėkmių vyksta šilumos ir drėgmės apykaita tarp įvairių platumų.
Bendroji gamtinė (fizinė) geografija visos Žemės tyrimas ir aprašymas, Žemės geografinės sferos ir jai būdingų bendrųjų dėsnių tyrimas.
Bergštrichas - brūkšnelis prie horizontalės žemėlapio sutartinis ženklas, kuriuo žymima šlaito polinkio kryptis, jei reljefas vaizduojamas horizontalėmis.
Biosfera Žemės rutulio paviršiaus dalis, kurioje gyvena organizmai.
Brizas vėjas, pučiantis jūrų, didžiųjų ežerų, tvenkinių, taip pat kai kurių didžiųjų upių pakrantėse, du kartus per parą keičiantis kryptį.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Ciklonas atmosferos sūkurys, kurio slėgis yra žemesnis už aplinkinį.
Cunamis milžiniškos bangos, kylančios nuo povandeninių žemės drebėjimų, nuošliaužų.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Debesys atmosferoje pakibusių vandens garų kondensacijos produktų - smulkių vandens lašelių arba ledo kristalėlių sankaupa.
Debesuotumas matomas debesų kiekis dangaus skliaute, išreikštas balais pagal 10 balų skalę, t.y. dešimtosiomis dalimis, arba procentais.
Defliacija smulkiausių dirvožemio dalelių arba dykumų dulkių ir smėlio išpustymas.
Delta graikų raidės D (delta) formos žemuma ties upės žiotimis, susidariusi iš upinių sąnašų, išraižyta upės atšakų ir pratakų.
Demografija mokslas, tiriantis gyventojų sudėtį, kiekybinius ir kokybinius jos kitimus, gyventojų judėjimą ir kt.
Denudacija uolienų dūlėsių pernešimas, kuris vyksta dėl vandens, vėjo, ledo veiklos bei sunkio jėgos.
Dykuma kraštovaizdis, kuriam būdingas pastovus arba sezoninis karštas, sausringas klimatas, turintis labai menką augaliją arba visai jos neturintis.
Dirvožemis viršutinis Žemės plutos sluoksnis, kuriame gali augti augalai ir duoti derlių.
Druskožemis dirvožemis, kurio paviršiniame sluoksnyje yra daugiau kaip 1% vandenyje tirpstančių druskų.
Duburys uždaras, dažniausiai pailgas paviršiaus pažemėjimas.
Dūlėjimas uolienų irimas ir cheminis kitimas Žemės paviršiuje dėl temperatūros svyravimo, atmosferos, vandens ir gyvųjų organizmų poveikio.
Dulksna labai smulkių lašelių pavidalo atmosferos krituliai, iškrintantys iš sluoksninių debesų. Lašelių kritimo greitis toks mažas, kad jie tarsi kybo ore.
Džiunglės medžių, krūmų ir stambių varpinių augalų brūzgynai, sunkiai įžengiami miškai ir krūmynai, tankiai priaugę lianų.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Echolotas hidroakustinis prietaisas vandens telkinių gyliui matuoti.
Efemerai vienmečiai, trumpos vegetacijos augalai, būdingi aridinio klimato kraštams. Efemerų gyvenimo ciklas kartais trunka tik 5 - 7 savaites, paskui augalai sunyksta.
Egzaracija judančio ledyno veikla, ledyno guolį sudarančių uolienų ardymas ir jų irimo produktų išnešimas į ledyno pakraštį.
Egzogeniniai procesai Žemės paviršiuje ir negiliame viršutiniame Žemės plutos sluoksnyje vykstantys procesai, kuriuos sukelia išorinės jėgos, ypač saulės energija, sunkio jėga, gyvybinė mikroorganizmų veikla.
Egzosfera išorinė Žemės atmosferos dalis, esanti virš jonosferos. Jos apatinė riba yra 300 - 500 km aukštyje.
Endemikai kai kurios augalų ar gyvūnų rūšys, gyvenančios tik tam tikroje teritorijoje ir prie tam tikrų sąlygų.
Endogeniniai procesai geologiniai procesai, kuriuos sukelia vidinės Žemės jėgos: radioaktyvių medžiagų skilimas, įvairios cheminės reakcijos ir kt. Jos pasireiškia vulkaniniais reiškiniais, žemės drebėjimais, lėtais Žemės plutos svyravimais ir t.t.
Epicentras Žemės paviršiaus vieta, esanti virš žemės drebėjimo židinio.
Epifitai augalai, gyvenantys ant kitų augalų, bet neparazituojantys juose, o tik prisitvirtinantys.
Erozija uolienų irimas dėl tekančio vandens.
Estuarija piltuvo pavidalo plačios upės žiotys, sudarančios jūros įlanką.
Ežeras natūralus vandens telkinys sausumos paviršiaus įdubime, neturintis tiesioginio ryšio su jūra arba vandenynu.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Fenas sausas ir šiltas vėjas, dažnai smarkus ir gūsingas, pučiantis nuo kalnų į slėnius.
Fiordas siaura, gili jūros įlanka skardingais, uolėtais krantais.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Gamtiniai komponentai gamtiniai dariniai, geografinės sferos sudėtinės dalys: litosferos uolienos, hidrosferos požeminiai bei paviršiniai vandenys ir ledai, atmosferos oras, dūlėjimo pluta ir dirvožemiai, visa biosferos augalija ir gyvūnija.
Garavimas medžiagos skystosios ir kietosios fazės virtimas dujine būsena - garais.
Geizeris šaltinis, iš kurio periodiškai fontanais trykšta karštas vanduo iki 30 - 70 m aukščio ir garai.
Geografija mokslų sistema, apimanti gamtos ir visuomenės mokslų šakas, kurios tiria gamtinius bei visuomeninius kompleksus ir ten vykstančius procesus.
Geografinė lygiagretė kreivė, kurios plokštuma lygiagreti Žemės rutulio pusiaujo plokštumai.
Geografinė padėtis teritorijos padėtis gretimų objektų arba teritorijų atžvilgiu.
Geografinės koordinatės (platuma ir ilguma) - dydžiai, apibūdinantys vietovės padėtį Žemės paviršiuje.
Geologija mokslas, tiriantis visos Žemės, ir ypač Žemės plutos, vystymosi istoriją, sudėtį, sandarą, judesius, naudingųjų iškasenų susidarymą ir pasiskirstymą joje.
Grabenas įsmukęs Žemės plutos luistas, ribojamas įtrūkių (sprūdžių).
Griova neigiama reljefo forma, susidariusi lietaus ir tirpstančio sniego tėkmėms išplovus priemolio, lioso ir kitas uolienų nuogulas.
Griūtis uolienų atitrūkimas ir griuvimas nuo stačių kalnų ar upės slėnių šlaitų, jūros krantų.
Gruntiniai vandenys požeminiai vandenys, susikaupę vandeningose uolienose virš pirmojo vandeniui nelaidaus uolienų sluoksnio.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Hidrologija mokslas, tiriantis hidrosferos gamtinius vandenis.
Hidrosfera Žemės vandens sfera, esanti tarp atmosferos ir Žemės plutos.
Higrografas savirašis prietaisas, registruojantis santykinį oro drėgnumą.
Higrometras prietaisas oro drėgnumui matuoti.
Horizontalės žemėlapio linijos, jungiančios vienodo aukščio virš jūros lygio taškus.
Horizontas linija, ties kuria dangus tarytum susilieja su žemės paviršiumi.
Horstas iškilęs Žemės plutos luistas, kurį riboja tektoniniai įtrūkiai, dažniausiai sprūdžiai.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Įlanka vandenyno, jūros, ežero arba tvenkinio dalis, įsiterpusi į sausumą.
Imigracija gyventojų atsikėlimas nuolat arba laikinai gyventi iš kitų šalių.
Intakas upė, įtekanti į kitą upę, paprastai trumpesnė ir ne tokia vandeninga kaip pagrindinė.
Išnašų kūgis reljefo forma, susidariusi ties žiotimis iš purių nuotrupų ir smulkžemio, laikinų vandens srautų ir nedidelių upių, kur jos iš kalnų išteka į prieškalnių lygumas.
Izobara atmosferos slėgio izolinija - žemėlapio linija, jungianti vietas su vienodu atmosferos slėgiu.
Izobata jūrų, vandenynų, ežerų gylio izolinija - žemėlapio linija, jungianti vaizduojamojo vandens telkinio vienodo gylio vietas.
Izohipsė, horizontalė žemėlapio linija, jungianti vaizduojamojo paviršiaus vietas, kurių aukštis virš jūros lygio yra vienodas.
Izolinija žemėlapio linija, jungianti vietas, turinčias vienodus kiekybinius rodiklius.
Izoterma linija, jungianti vietas, kuriose tam tikrą laiko tarpą vidutinė metinė temperatūra buvo vienoda.
Ižas smulkių ledo kristalų sankaupa, iškilusi į vandens paviršių ir tekanti kartu su vandeniu, sudarydama košelės pavidalo masę.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Jonosfera jonizuoti viršutiniai Žemės atmosferos sluoksniai nuo 50 - 80 iki kelių tūkstančių km aukščio.
Jūra vandenyno dalis, daugiau ar mažiau nuo jo atskirta sausumos ar povandeninio reljefo aukštumų.
Jūrinis klimatas klimatas, kurį formuoja vyraujančios jūrinio oro masės.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Kaldera vulkaninės kilmės ovalus arba apskritas įdubimas stačiais, dažnai laiptuotais šlaitais. Susidaro, įgriuvus ugnikalnio viršūnei, per jo sprogimą arba yrant ugnikalnį sudarančioms uolienoms, kai ima gęsti jo veikla.
Kalnagūbris ilgas, ištįsęs kalnų ruožas, turintis ryškią ašį - vandenskyros liniją, išilgai kurios išsidėsčiusios aukščiausios viršūnės.
Kalnas ryški izoliuota daugiau kaip 200 m santykinio aukščio pakiluma, turinti šlaitus ir papėdę.
Kalnynas aukštai iškilęs didžiulis Žemės paviršiaus plotas, susidedantis iš kalnagūbrių ir kalnų masyvų, plokščiakalnių, duburių, plynaukščių ir slėnių.
Kanalas dirbtinė vaga, kuria teka vanduo.
Kanjonas gilus siauras slėnis stačiais arba laiptuotais šlaitais ir siauru dugnu, kurį dažniausiai visą užima upės vaga.
Kartografija mokslas, tiriantis Žemės paviršiaus ir įvairių gamtos bei visuomenės reiškinių vaizdavimo žemėlapiuose būdus ir priemones, kuriantis žemėlapių sudarymo ir jų naudojimo metodus.
Klimatas tam tikrai teritorijai būdinga atmosferos būsena, pasireiškianti tam tikru daugiamečiu orų režimu, t.y. vis pasikartojanti.
Klimato juostos didžiausi Žemės paviršiaus klimatinio rajonavimo vienetai; platuminės juostos.
Kompasas prietaisas, padedantis nustatyti pasaulio šalis ir azimutus.
Kondensacija medžiagos perėjimas iš dujinės būsenos į skystąją; pvz., vandens garų virtimas vandeniu.
Kontinentinis ledas ledas, dengiantis didelius sausumos plotus išgaubtu lediniu skydu (didžiausias storis 3 - 4 km) ir kitais apledėjimo pavidalais.
Kontinentinis šlaitas vandenyno dugno dalis, pereinanti nuo šelfo į kontinentinę papėdę.
Kopa smėlynų reljefo forma, susidariusi dėl vėjo akumuliacijos smėlėtuose jūrų, ežerų krantuose, lygumose.
Koralinė sala sala, susidariusi dėl kolonijinių koralinių polipų gyvybinės veiklos.
Krantas sausumos ruožas prie jūros, ežero, upės kranto linijos.
Kranto linija sausumos ir vandens telkinio riba.
Krateris taurės ar piltuvo pavidalo dauba ugnikalnio viršūnėje arba šlaite, susidariusi dėl aktyvios ugnikalnio veiklos.
Krioklys vieta, kur upės vanduo krinta nuo skardžio, esančio jos vagoje.
Krituliai vandens garų kondensacijos produktai, iškrintantys iš debesų (lietus, dulksna, kruša, sniegas ir kt.) arba nusėdantys tiesiai iš oro ant žemės paviršiaus (rasa, šarma, šerkšnas).


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Lagūna negili jūros dalis, kurią nuo jūros skiria priekrantinis pylimas, nerija, koralų rifas; su jūra jungiasi neplačiu sąsiauriu.
Lava įkaitusi ugninga skysta arba labai klampi silikatinė masė, išsiliejanti į Žemės paviršių per ugnikalnių išsiveržimus.
Lavina, sniego griūtis sniego masė, dideliu greičiu slenkanti kalno šlaitu žemyn.
Ledynas sausumos ledo masės telkinys, slenkantis žemyn kalno šlaitu arba slėnio dugnu dėl sunkio jėgos, aukščiau slūgsančių sluoksnių slėgio, ledo plastiškumo ir takumo.
Ledynmetis klimato atšalimo, ledyno dangos susidarymo, didelių plotų apledėjimo laikotarpis.
Ledkalnis didžiulis plūduriuojantis vandenyno ledo luistas.
Lyguma didelis mažo nuolydžio sausumos plotas su nežymiais aukščių skirtumais (ne daugiau kaip 200 m).
Litosfera viršutinė kietoji Žemės sfera, apimanti Žemės plutą ir be ryškios ribos pereinanti į žemiau slūgsančią astenosferą (viršutinę mantiją).


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Magma išsilydžiusi ugninga masė, susidaranti Žemės plutoje arba viršutinėje mantijoje.
Magminės uolienos uolienos, susidariusios iš auštančios ir besikristalizuojančios magmos.
Mastelis atkarpų ilgių brėžinyje, plane, aerofotonuotraukoje ar žemėlapyje ir atitinkamų atkarpų tikrovėje, vietovėje ilgių santykis.
Meandra kilpos pavidalo upės vingis.
Meteorologija mokslas apie Žemės atmosferą, jos sandarą, savybes, šilumos ir vandens balansą, oro masių judėjimą ir joje vykstančius fizinius procesus.
Metamorfinės uolienos Žemės gelmėse pasikeitusios nuosėdinės arba magminės uolienos.
Meteoritas kietas kūnas, atskriejęs iš kosminės erdvės ir pasiekęs Žemės paviršių.
Mezosfera atmosferos sluoksnis, esantis nuo 50 - 55 iki 80 - 85 km aukštyje, virš stratosferos.
Migracija gyventojų kėlimasis arba perkėlimas gyventi iš vienos vietos į kitą.
Mineralai visai arba maždaug vienalyčiai pagal cheminę sudėtį ir fizines savybes gamtiniai kūnai, susidarę dėl Žemės plutoje vykstančių fizikinių ir cheminių procesų.
Mineraliniai vandenys požeminiai vandenys, turintys daugiau negu paprastai kai kurių cheminių komponentų ir dujų.
Musonas apatiniuose atmosferos sluoksniuose pastovus oro srautas, kurio kryptis keičiasi du kartus per metus.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Naudingosios iškasenos mineralinės žaliavos - neorganinės ir organinės kilmės gamtiniai mineraliniai Žemės plutos dariniai, vartojami žmogaus.
Nerija žema ir siaura sąnašinė sausumos juosta iš smėlio arba gargždo, žvirgždo, atitverianti nuo jūros lagūną.
Nuosėdinės uolienos uolienos, susidarančios iš nusėdusių ir susikaupusių jūros, ežero dugne organinių liekanų ar persiklosčiusių dūlėjimo ir ledynų veiklos produktų sausumos paviršiuje bei vandens baseine.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Oazė dykumų ir pusdykumių vietovė, apaugusi augalija ir paprastai tankiai gyvenama.
Okeaonografija mokslas, tiriantis Pasaulinį vandenyną ir jo dalis.
Orai atmosferos būsena tam tikru momentu ir tam tikroje vietoje arba per kurį nors laikotarpį.
Orbita kelias, kuriuo kosminėje erdvėje skrieja dangaus kūnai, dirbtiniai Žemės palydovai, kosminiai laivai ir kt.
Orientavimasis gebėjimas nustatyti reikiamos vietovės padėtį žemėlapyje ar plane, bei savo padėties nustatymas pasaulio šalių atžvilgiu pagal kompasą, žemėlapį.
Oro masė didelė oro masė troposferoje, turinti tam tikrų bendrų savybių, priklausančių nuo jos susiformavimo vietos.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Para laiko vienetas lygus 24 valandoms.
Pasatai vėjai, pastoviai pučiantys vandenynų tropinėse ir ekvatorinėse platumose (tarp 25 - 30° platumos ir pusiaujo) beveik vienodu greičiu.
Pasaulinis vandenynas vientisas Žemės rutulio vandeninis apvalkalas, jungiantis visų vandenynų ir jūrų vandenis, supantis žemynus ir salas, pasižymintis tam tikra druskų sudėtimi.
Pasaulio šalys, horizonto kryptys keturi pagrindiniai horizonto taškai: šiaurė, pietūs, rytai ir vakarai.
Pelkė drėgmės pertekliaus plotas sausumoje, apaugęs specifine augalija ir turintis ne mažesnį kaip 0,3 m storio durpių klodą.
Perkūnija atmosferos reiškinys, kai storuose kamuoliniuose liūtiniuose debesyse arba tarp debesų ir žemės įvyksta elektros iškrova - žaibas, o jį lydi griaustinis.
Plynaukštė aukštuma lygiu arba banguotu, šiek tiek suskaidytu paviršiumi, atskirta nuo gretimų žemesnių vietų ryškiais šlaitais arba pakopomis.
Plokščiakalnis didžiulė aukštuma su banguotos lygumos reljefo formomis, aukštai iškilusi (daugiau negu 500 m) ir pakraščiuose suskaidyta erozijos.
Poliaračiai, poliariniai ratai 66°33' lygiagretės Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose.
Poliarinė diena laiko tarpas poliarinėse srityse, esančiose tarp poliaračių ir Žemės ašigalių, kur Saulė daugiau kaip parą nenusileidžia žemiau horizonto.
Poliarinė naktis laikotarpis poliarinėse srityse, esančiose tarp poliaračių ir Žemės ašigalių, kai Saulė nepakyla virš horizonto.
Potvyniai ir atoslūgiai periodiški vandenyno lygio svyravimai, sukeliami Mėnulio ir Saulės traukos.
Potvynis smarkus upės vandens padaugėjimas, dėl kurio pakyla vandens lygis ir vanduo, išsiliejęs iš vagos, apsemia slėnio dalį.
Požeminiai vandenys vandenys, susikaupę Žemės plutos viršutiniame sluoksnyje skystu, kietu ir garų pavidalu.
Promilė vandens druskingumo matavimo vienetas. Jis rodo, kiek druskos svorio dalelių tenka 1000-čiui vandens svorio dalelių ir reiškiamas ‰.
Pusiasalis žemyno arba salos dalis, kurią iš trijų pusių supa vanduo.
Pusiaujas Žemės paviršiaus ir plokštumos, statmenos Žemės ašiai ir einančios per Žemės centrą, susikirtimo linija.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Reljefas sausumos, vandenynų ir jūrų dugno nelygumų, kuriuos sudaro išgaubtos ir įgaubtos formos, visuma.
Rifai povandeninės seklumos arba nedaug iš vandens išsikišusios salos, uolos, kliudančios laivybai.
Riftas didelis pailgas tektoninis Žemės plutos darinys, besidriekiantis kelis šimtus arba tūkstančius kilometrų.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Sala palyginti nedidelis sausumos plotas, iš visų pusių apsuptas jūros, ežero arba upės.
Salynas grupė salų, esančių netoli viena kitos, dažnai turinčių bendrą povandeninę papėdę, dažniausiai tą pačią geologinę kilmę ir sandarą.
Salpa apatinė upės slėnio terasa, reguliariai apsemiama per potvynius.
Samumas sausas karštas vėjas, smėlio vėtra, dažniausiai siaučiantis pavasarį ir vasarą Šiaurės Afrikos ir Arabijos pusiasalio dykumose.
Santykinis aukštis kokios nors Žemės paviršiaus vietos aukštis virš kitos vietos, lygus tų vietų absoliutinių aukščių skirtumui (pvz., kalvos viršūnės aukštis virš jos papėdės).
Santykinis oro drėgnumas faktinio vandens garų kiekio viename tūrio vienete (pvz., viename m3) santykis su galimu garų kiekiu tam tikroje temperatūroje.
Sąsiauris siauras vandens ruožas tarp žemynų, salų arba tarp žemyno ir salos, jungiantis gretimus vandenynus, jūras ir kitus vandens telkinius.
Sąsmauka siaura sausumos juosta, jungianti didesnius sausumos plotus, pvz., du žemynus arba pusiasalį su žemynu.
Sausumos vandenys vandenys, susitelkę upėse, ežeruose, tvenkiniuose, pelkėse, ledynuose, dirvožemyje ir uolienose.
Seismografas prietaisas, užrašantis Žemės plutos virpesius žemės drebėjimų ir sprogimų metu, paverčiantis mechaninius virpesius elektriniais.
Slenkstis trumpas upės vagos ruožas, turintis didelį nuolydį ir veržlią tėkmę.
Sniegynas sniego, firno ir ledo sankaupos, išsilaikančios dėmėmis ilgiau negu aplinkinio sniego danga arba net ištisus metus.
Sniego riba linija, aukščiau kurios sniegas kalnuose nenutirpsta, pamažu virsta firnu, o paskui kalnų ledynų ledu.
Sprūdis uolienų sluoksnių išsidėstymas pagal vertikalų arba statų plyšį, kai vienas Žemės plutos blokas nusileidžia kito atžvilgiu.
Stratosfera atmosferos sluoksnis tarp troposferos ir mezosferos, nuo 8 - 16 iki 45 - 55 km.
Sukulentai augalai, turintys sultingus, mėsingus lapus (agavos, alavijai) arba stiebus (kaktusai, karpažolės ir kt.).


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Šherai nedidelės uolėtos ledynų apgludintos salos ir salelės.
Šelfas povandeninio žemynų pakraščio dalis, susisiekianti su krantais.
Šelfinis ledynas ledyninės dangos tipo ledynas, slūgsantis šelfo zonoje, vietomis plūduriuojantis.
Šiluminės juostos temperatūros juostos, į kurias yra suskirstytas Žemės rutulio paviršius pagal gaunamą iš Saulės šilumos kiekį.
Škvalas staigus trumpas vėjo sustiprėjimas, po kurio paprastai pakinta ir vėjo kryptis.
Štilis bevėjis oras, vėjo nurimimas arba silpnas vėjas, kurio greitis ne didesnis kaip 0,5 m/s.
Štormas labai stiprus vėjas, audra, sukelianti sugriovimus sausumoje ir smarkų bangavimą jūroje.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Taifūnas tropinis ciklonas, pasiekiantis griaunamąją uragano arba štormo jėgą.
Tarpeklis siauras, gilus kalnų slėnis, išgraužtas vandens tėkmės, kietose pamatinėse uolienose.
Tektoniniai judesiai mechaniniai poslinkiai Žemės plutoje ir viršutinėje mantijoje, deformuojantys geologinių kūnų struktūrą, Žemės plutą sudarančias uolienas ir atsispindintys Žemės paviršiaus reljefe.
Termometras prietaisas temperatūrai matuoti.
Termosfera aukštutinės atmosferos sluoksnis, esantis tarp viršutinės mezosferos ribos ir egzosferos (nuo 80 iki 300 km).
Topografija mokslas, kuriantis Žemės paviršiaus matavimo būdus, jo vaizdavimo topografiniuose žemėlapiuose arba planuose metodus.
Topografinis planas nedidelis vietovės sklypo grafinis vaizdas, neatsižvelgiant į Žemės paviršiaus kreivumą, t.y. laikant jį plokštuma.
Toponimika mokslo šaka, tirianti geografinių objektų vardus ir jų kilmę.
Tornadas smarkus atmosferos viesulas, siaučiantis vasarą JAV teritorijoje.
Troposfera apatinis, pagrindinis atmosferos sluoksnis iki 8 - 10 km storio poliarinėse, 10 - 12 km vidutinėse ir 14 - 18 km storio tropinėse platumose.
Tvenkinys dirbtinis vandens telkinys, dažniausiai įrengiamas upės slėnyje, pastačius užtvanką.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Ugnikalnis geologinis darinys, susidaręs virš Žemės plutos plyšio arba kanalo, kuriuo veržiasi į žemės paviršių ugninga skysta masė - lava, dujos, vandens garai, uolienų nuolaužos.
Uolienos natūralūs gamtiniai dariniai, susidedantys iš įvairios sudėties mineralų mechaninio darinio.
Upė nuolatinė arba laikina vandens tėkmė, tekanti pačios išgraužta vaga ir maitinama paviršinių bei požeminių vandenų.
Upės nuolydis upės kritimo ir jos ilgio santykis.
Upės režimas upės ypatybių kaita: sezoniniai vandens tėkmės kitimai, vandens lygio svyravimai, upės užšalimo laikas ir kt.
Upės slėnis palyginti siauras, ilgas, vingiuotas Žemės paviršiaus įdubimas, suformuotas vaga tekančio vandens ir turintis nuolydį nuo aukštupio link žemupio.
Upynas kurios nors upės baseino visos upės su visais savo intakais, kurių vanduo suteka iš to baseino teritorijos ir bendra tėkme arba pratakomis įteka į jūrą arba ežerą.
Uraganas nepaprastai smarkus ilgai pučiantis vėjas, kurio greitis siekia daugiau kaip 30 m/s.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Vadės Arabijos ir Šiaurės Afrikos dykumų sausi stačiašlaičiai slėniai. Tai seni upių slėniai, susidarantys drėgnesnio klimato laikotarpiais.
Valstybinė siena linija, sudaranti tam tikros valstybės teritorijos ribas sausumoje ir jūroje.
Vandenynas Pasaulinio vandenyno dalis, vandens prisipildžiusi įduba, kurią riboja žemynai.
Vandenynų vidurio kalnagūbriai didžiuliai pylimo pavidalo kalnų statiniai, Pasaulinio vandenyno dugne sudarantys vieną bendrą sistemą, kuri juosia visą Žemės rutulį.
Vandens apytaka Žemėje nenutrūkstamas uždaras vandens judėjimas Žemėje dėl Saulės radiacijos ir sunkio jėgos.
Vandenskyra Žemės paviršiaus linija, skirianti priešingų krypčių paviršinį nuotėkį; dviejų gretimų upių baseinų arba dviejų jūrų baseinų riba.
Vėjas oro judėjimas Žemės paviršiaus atžvilgiu, dažniausiai horizontalia kryptimi.
Versmė, šaltinis, vieta, kur požeminiai vandenys savaime prasimuša į žemės paviršių sausumoje arba po vandeniu.
Viesulas, tornadas stiprus oro sūkurys, susidarantis po audros debesimis.
Vulkaninė sala sala, susidaranti dėl ugnikalnio veiklos jūros dugne.
Vulkanizmas visuma reiškinių ir procesų, susijusių su magmos masių judėjimu Žemės plutoje ir jos paviršiuje.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų


Žemėlapis sumažintas Žemės paviršiaus atvaizdas plokštumoje, padarytas pagal tam tikrus matematikos dėsnius.
Žemės ašigaliai, geografiniai poliai įsivaizduojamosios Žemės sukimosi ašies susikirtimo su Žemės paviršiumi taškai, kuriuose susieina Žemės dienovidiniai.
Žemės branduolys centrinė Žemės rutulio sfera, kurios vidutinis spindulys 3470 km, vidutinis gylis nuo Žemės paviršiaus 2900 km.
Žemės drebėjimas Žemės paviršiaus siūbavimas ir požeminiai smūgiai dėl staigaus Žemės gelmių potencinės energijos atsipalaidavimo.
Žemės mantija vidurinė Žemės geosfera, esanti tarp Žemės plutos ir Žemės branduolio.
Žemės pluta viršutinė kietoji Žemės rutulio sfera, sudaranti litosferos dalį.
Žemynas didžiausias Žemės plutos masyvas, kurio paviršius yra aukščiau pasaulinio vandenyno lygio.
Žemuma didelis lyguminis sausumos plotas, kurio aukštis ne daugiau kaip 200 m virš jūros lygio.
Žemupys pagal tėkmę žemutinė upės dalis.
Žiotys vieta, kur upė įteka į kitą upę, ežerą, jūrą, arba vieta, kurioje upė visiškai išsenka.


A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | V | Žį viršų