 |
|
| Abrazija |
bangų ardomoji veikla jūrų, ežerų, tvenkinių krantuose. Abrazijos intensyvumas priklauso nuo vandens telkinio audringumo, bangų stiprumo ir kranto uolienų sandaros. |
| Absoliutinis aukštis |
bet kurio Žemės paviršiaus taško vietos aukštis nuo vandenyno lygio iki pasirinktos vietos. |
| Aerofotonuotrauka |
Žemės paviršiaus vaizdas, nufotografuotas iš oro specialiais automatiniais fotoaparatais. |
| Aisbergas, ledkalnis |
ledo kalnas, susidaręs atlūžus didžiuliam ledo luistui nuo kontinentinio ar šelfinio ledyno. |
| Albedas |
kokio nors žemės paviršiaus gebėjimas atspindėti Saulės spindulius. |
| Anticiklonas |
aukštesnio už aplinkines atmosferos slėgio sritis, kurios centre yra slėgio maksimumas, o į pakraščius slėgis mažėja. |
| Apledėjimas |
ilgalaikis ledo ir sniego slūgsojimas. Dažniausiai apledėjimai susiję su klimato atšalimu. |
| Aridinis klimatas |
sausas klimatas. |
| Atabradas |
jūros arba ežero pakrantės sekluma, kuri tolstant nuo kranto, pamažu gilėja. |
| Atmosfera |
Žemės rutulį gaubianti oro sfera, kuri sukasi kartu su Žeme. |
| Atmosferos frontas |
skirtingų oro masių pereinamoji zona atmosferoje. Pavyzdžiui, zona tarp šalto arktinio oro ir vidutinių platumų oro - arktinis frontas. |
| Atmosferos slėgis |
slėgis, kuriuo atmosfera slegia žemiau esančius oro sluoksnius ir visą Žemės paviršių. |
| Atodanga |
vieta, kur uolienų sluoksniai išeina į Žemės paviršių (paupiuose, griovų šlaituose, kalnagūbrių šlaituose ir kt.). |
| Atogrąžos, tropikai |
Žemės rutulio 23°27'geografinės platumos lygiagretės. |
| Atolas |
ištiso (uždaro) arba pertrūkusio žiedo pavidalo koralų sala, supanti negilią (iki 100 m gylio) lagūną. |
| Audra, štormas, vėtra |
labai smarkus vėjas, kurio greitis daugiau kaip 20 m/s. |
| Aukštuma |
Žemės paviršius, iškilęs aukščiau gretimų plotų, kurio absoliutinis aukštis yra nuo 200 m iki 500 m. |
| Aukštupys |
aukštutinė upės atkarpa nuo jos ištakos iki tos vietos, kur sumažėja iki tol vyravusi gilinamoji erozija. |
| Azimutas |
kampas tarp šiaurės krypties ir stebėjimo vietos (skaičiuojamas laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi). |
|
| Balnakalnis |
kalnagūbrio pažemėjimas tarp dviejų viršūnių. Balnakalniuose dažnai būna perėjos. |
| Bangos |
jūrų, ežerų, tvenkinių, upių paviršinio vandens sluoksnio svyruojamieji judesiai. |
| Barchanas |
pjautuvo pavidalo asimetrinė kalva, susidariusi dykumoje ar pusdykumėje iš vėjo pustomo smėlio. |
| Barometras |
prietaisas atmosferos slėgiui matuoti. |
| Baseinas |
Žemės paviršiaus plotas, iš kurio vanduo suteka į upę, ežerą ar jūrą. |
| Bendroji atmosferos cirkuliacija |
horizontalių ir vertikalių oro tėkmių sistema troposferoje. Dėl šių oro tėkmių vyksta šilumos ir drėgmės apykaita tarp įvairių platumų. |
| Bendroji gamtinė (fizinė) geografija |
visos Žemės tyrimas ir aprašymas, Žemės geografinės sferos ir jai būdingų bendrųjų dėsnių tyrimas. |
| Bergštrichas - brūkšnelis prie horizontalės |
žemėlapio sutartinis ženklas, kuriuo žymima šlaito polinkio kryptis, jei reljefas vaizduojamas horizontalėmis. |
| Biosfera |
Žemės rutulio paviršiaus dalis, kurioje gyvena organizmai. |
| Brizas |
vėjas, pučiantis jūrų, didžiųjų ežerų, tvenkinių, taip pat kai kurių didžiųjų upių pakrantėse, du kartus per parą keičiantis kryptį. |
|
| Ciklonas |
atmosferos sūkurys, kurio slėgis yra žemesnis už aplinkinį. |
| Cunamis |
milžiniškos bangos, kylančios nuo povandeninių žemės drebėjimų, nuošliaužų. |
|
| Debesys |
atmosferoje pakibusių vandens garų kondensacijos produktų - smulkių vandens lašelių arba ledo kristalėlių sankaupa. |
| Debesuotumas |
matomas debesų kiekis dangaus skliaute, išreikštas balais pagal 10 balų skalę, t.y. dešimtosiomis dalimis, arba procentais. |
| Defliacija |
smulkiausių dirvožemio dalelių arba dykumų dulkių ir smėlio išpustymas. |
| Delta |
graikų raidės D (delta) formos žemuma ties upės žiotimis, susidariusi iš upinių sąnašų, išraižyta upės atšakų ir pratakų. |
| Demografija |
mokslas, tiriantis gyventojų sudėtį, kiekybinius ir kokybinius jos kitimus, gyventojų judėjimą ir kt. |
| Denudacija |
uolienų dūlėsių pernešimas, kuris vyksta dėl vandens, vėjo, ledo veiklos bei sunkio jėgos. |
| Dykuma |
kraštovaizdis, kuriam būdingas pastovus arba sezoninis karštas, sausringas klimatas, turintis labai menką augaliją arba visai jos neturintis. |
| Dirvožemis |
viršutinis Žemės plutos sluoksnis, kuriame gali augti augalai ir duoti derlių. |
| Druskožemis |
dirvožemis, kurio paviršiniame sluoksnyje yra daugiau kaip 1% vandenyje tirpstančių druskų. |
| Duburys |
uždaras, dažniausiai pailgas paviršiaus pažemėjimas. |
| Dūlėjimas |
uolienų irimas ir cheminis kitimas Žemės paviršiuje dėl temperatūros svyravimo, atmosferos, vandens ir gyvųjų organizmų poveikio. |
| Dulksna |
labai smulkių lašelių pavidalo atmosferos krituliai, iškrintantys iš sluoksninių debesų. Lašelių kritimo greitis toks mažas, kad jie tarsi kybo ore. |
| Džiunglės |
medžių, krūmų ir stambių varpinių augalų brūzgynai, sunkiai įžengiami miškai ir krūmynai, tankiai priaugę lianų. |
|
| Echolotas |
hidroakustinis prietaisas vandens telkinių gyliui matuoti. |
| Efemerai |
vienmečiai, trumpos vegetacijos augalai, būdingi aridinio klimato kraštams. Efemerų gyvenimo ciklas kartais trunka tik 5 - 7 savaites, paskui augalai sunyksta. |
| Egzaracija |
judančio ledyno veikla, ledyno guolį sudarančių uolienų ardymas ir jų irimo produktų išnešimas į ledyno pakraštį. |
| Egzogeniniai procesai |
Žemės paviršiuje ir negiliame viršutiniame Žemės plutos sluoksnyje vykstantys procesai, kuriuos sukelia išorinės jėgos, ypač saulės energija, sunkio jėga, gyvybinė mikroorganizmų veikla. |
| Egzosfera |
išorinė Žemės atmosferos dalis, esanti virš jonosferos. Jos apatinė riba yra 300 - 500 km aukštyje. |
| Endemikai |
kai kurios augalų ar gyvūnų rūšys, gyvenančios tik tam tikroje teritorijoje ir prie tam tikrų sąlygų. |
| Endogeniniai procesai |
geologiniai procesai, kuriuos sukelia vidinės Žemės jėgos: radioaktyvių medžiagų skilimas, įvairios cheminės reakcijos ir kt. Jos pasireiškia vulkaniniais reiškiniais, žemės drebėjimais, lėtais Žemės plutos svyravimais ir t.t. |
| Epicentras |
Žemės paviršiaus vieta, esanti virš žemės drebėjimo židinio. |
| Epifitai |
augalai, gyvenantys ant kitų augalų, bet neparazituojantys juose, o tik prisitvirtinantys. |
| Erozija |
uolienų irimas dėl tekančio vandens. |
| Estuarija |
piltuvo pavidalo plačios upės žiotys, sudarančios jūros įlanką. |
| Ežeras |
natūralus vandens telkinys sausumos paviršiaus įdubime, neturintis tiesioginio ryšio su jūra arba vandenynu. |
|
| Fenas |
sausas ir šiltas vėjas, dažnai smarkus ir gūsingas, pučiantis nuo kalnų į slėnius. |
| Fiordas |
siaura, gili jūros įlanka skardingais, uolėtais krantais. |
|
| Gamtiniai komponentai |
gamtiniai dariniai, geografinės sferos sudėtinės dalys: litosferos uolienos, hidrosferos požeminiai bei paviršiniai vandenys ir ledai, atmosferos oras, dūlėjimo pluta ir dirvožemiai, visa biosferos augalija ir gyvūnija. |
| Garavimas |
medžiagos skystosios ir kietosios fazės virtimas dujine būsena - garais. |
| Geizeris |
šaltinis, iš kurio periodiškai fontanais trykšta karštas vanduo iki 30 - 70 m aukščio ir garai. |
| Geografija |
mokslų sistema, apimanti gamtos ir visuomenės mokslų šakas, kurios tiria gamtinius bei visuomeninius kompleksus ir ten vykstančius procesus. |
| Geografinė lygiagretė |
kreivė, kurios plokštuma lygiagreti Žemės rutulio pusiaujo plokštumai. |
| Geografinė padėtis |
teritorijos padėtis gretimų objektų arba teritorijų atžvilgiu. |
| Geografinės koordinatės |
(platuma ir ilguma) - dydžiai, apibūdinantys vietovės padėtį Žemės paviršiuje. |
| Geologija |
mokslas, tiriantis visos Žemės, ir ypač Žemės plutos, vystymosi istoriją, sudėtį, sandarą, judesius, naudingųjų iškasenų susidarymą ir pasiskirstymą joje. |
| Grabenas |
įsmukęs Žemės plutos luistas, ribojamas įtrūkių (sprūdžių). |
| Griova |
neigiama reljefo forma, susidariusi lietaus ir tirpstančio sniego tėkmėms išplovus priemolio, lioso ir kitas uolienų nuogulas. |
| Griūtis |
uolienų atitrūkimas ir griuvimas nuo stačių kalnų ar upės slėnių šlaitų, jūros krantų. |
| Gruntiniai vandenys |
požeminiai vandenys, susikaupę vandeningose uolienose virš pirmojo vandeniui nelaidaus uolienų sluoksnio. |
|
| Hidrologija |
mokslas, tiriantis hidrosferos gamtinius vandenis. |
| Hidrosfera |
Žemės vandens sfera, esanti tarp atmosferos ir Žemės plutos. |
| Higrografas |
savirašis prietaisas, registruojantis santykinį oro drėgnumą. |
| Higrometras |
prietaisas oro drėgnumui matuoti. |
| Horizontalės |
žemėlapio linijos, jungiančios vienodo aukščio virš jūros lygio taškus. |
| Horizontas |
linija, ties kuria dangus tarytum susilieja su žemės paviršiumi. |
| Horstas |
iškilęs Žemės plutos luistas, kurį riboja tektoniniai įtrūkiai, dažniausiai sprūdžiai. |
|
| Įlanka |
vandenyno, jūros, ežero arba tvenkinio dalis, įsiterpusi į sausumą. |
| Imigracija |
gyventojų atsikėlimas nuolat arba laikinai gyventi iš kitų šalių. |
| Intakas |
upė, įtekanti į kitą upę, paprastai trumpesnė ir ne tokia vandeninga kaip pagrindinė. |
| Išnašų kūgis |
reljefo forma, susidariusi ties žiotimis iš purių nuotrupų ir smulkžemio, laikinų vandens srautų ir nedidelių upių, kur jos iš kalnų išteka į prieškalnių lygumas. |
| Izobara |
atmosferos slėgio izolinija - žemėlapio linija, jungianti vietas su vienodu atmosferos slėgiu. |
| Izobata |
jūrų, vandenynų, ežerų gylio izolinija - žemėlapio linija, jungianti vaizduojamojo vandens telkinio vienodo gylio vietas. |
| Izohipsė, horizontalė |
žemėlapio linija, jungianti vaizduojamojo paviršiaus vietas, kurių aukštis virš jūros lygio yra vienodas. |
| Izolinija |
žemėlapio linija, jungianti vietas, turinčias vienodus kiekybinius rodiklius. |
| Izoterma |
linija, jungianti vietas, kuriose tam tikrą laiko tarpą vidutinė metinė temperatūra buvo vienoda. |
| Ižas |
smulkių ledo kristalų sankaupa, iškilusi į vandens paviršių ir tekanti kartu su vandeniu, sudarydama košelės pavidalo masę. |
|
| Jonosfera |
jonizuoti viršutiniai Žemės atmosferos sluoksniai nuo 50 - 80 iki kelių tūkstančių km aukščio. |
| Jūra |
vandenyno dalis, daugiau ar mažiau nuo jo atskirta sausumos ar povandeninio reljefo aukštumų. |
| Jūrinis klimatas |
klimatas, kurį formuoja vyraujančios jūrinio oro masės. |
|
| Kaldera |
vulkaninės kilmės ovalus arba apskritas įdubimas stačiais, dažnai laiptuotais šlaitais. Susidaro, įgriuvus ugnikalnio viršūnei, per jo sprogimą arba yrant ugnikalnį sudarančioms uolienoms, kai ima gęsti jo veikla. |
| Kalnagūbris |
ilgas, ištįsęs kalnų ruožas, turintis ryškią ašį - vandenskyros liniją, išilgai kurios išsidėsčiusios aukščiausios viršūnės. |
| Kalnas |
ryški izoliuota daugiau kaip 200 m santykinio aukščio pakiluma, turinti šlaitus ir papėdę. |
| Kalnynas |
aukštai iškilęs didžiulis Žemės paviršiaus plotas, susidedantis iš kalnagūbrių ir kalnų masyvų, plokščiakalnių, duburių, plynaukščių ir slėnių. |
| Kanalas |
dirbtinė vaga, kuria teka vanduo. |
| Kanjonas |
gilus siauras slėnis stačiais arba laiptuotais šlaitais ir siauru dugnu, kurį dažniausiai visą užima upės vaga. |
| Kartografija |
mokslas, tiriantis Žemės paviršiaus ir įvairių gamtos bei visuomenės reiškinių vaizdavimo žemėlapiuose būdus ir priemones, kuriantis žemėlapių sudarymo ir jų naudojimo metodus. |
| Klimatas |
tam tikrai teritorijai būdinga atmosferos būsena, pasireiškianti tam tikru daugiamečiu orų režimu, t.y. vis pasikartojanti. |
| Klimato juostos |
didžiausi Žemės paviršiaus klimatinio rajonavimo vienetai; platuminės juostos. |
| Kompasas |
prietaisas, padedantis nustatyti pasaulio šalis ir azimutus. |
| Kondensacija |
medžiagos perėjimas iš dujinės būsenos į skystąją; pvz., vandens garų virtimas vandeniu. |
| Kontinentinis ledas |
ledas, dengiantis didelius sausumos plotus išgaubtu lediniu skydu (didžiausias storis 3 - 4 km) ir kitais apledėjimo pavidalais. |
| Kontinentinis šlaitas |
vandenyno dugno dalis, pereinanti nuo šelfo į kontinentinę papėdę. |
| Kopa |
smėlynų reljefo forma, susidariusi dėl vėjo akumuliacijos smėlėtuose jūrų, ežerų krantuose, lygumose. |
| Koralinė sala |
sala, susidariusi dėl kolonijinių koralinių polipų gyvybinės veiklos. |
| Krantas |
sausumos ruožas prie jūros, ežero, upės kranto linijos. |
| Kranto linija |
sausumos ir vandens telkinio riba. |
| Krateris |
taurės ar piltuvo pavidalo dauba ugnikalnio viršūnėje arba šlaite, susidariusi dėl aktyvios ugnikalnio veiklos. |
| Krioklys |
vieta, kur upės vanduo krinta nuo skardžio, esančio jos vagoje. |
| Krituliai |
vandens garų kondensacijos produktai, iškrintantys iš debesų (lietus, dulksna, kruša, sniegas ir kt.) arba nusėdantys tiesiai iš oro ant žemės paviršiaus (rasa, šarma, šerkšnas). |
|
| Lagūna |
negili jūros dalis, kurią nuo jūros skiria priekrantinis pylimas, nerija, koralų rifas; su jūra jungiasi neplačiu sąsiauriu. |
| Lava |
įkaitusi ugninga skysta arba labai klampi silikatinė masė, išsiliejanti į Žemės paviršių per ugnikalnių išsiveržimus. |
| Lavina, sniego griūtis |
sniego masė, dideliu greičiu slenkanti kalno šlaitu žemyn. |
| Ledynas |
sausumos ledo masės telkinys, slenkantis žemyn kalno šlaitu arba slėnio dugnu dėl sunkio jėgos, aukščiau slūgsančių sluoksnių slėgio, ledo plastiškumo ir takumo. |
| Ledynmetis |
klimato atšalimo, ledyno dangos susidarymo, didelių plotų apledėjimo laikotarpis. |
| Ledkalnis |
didžiulis plūduriuojantis vandenyno ledo luistas. |
| Lyguma |
didelis mažo nuolydžio sausumos plotas su nežymiais aukščių skirtumais (ne daugiau kaip 200 m). |
| Litosfera |
viršutinė kietoji Žemės sfera, apimanti Žemės plutą ir be ryškios ribos pereinanti į žemiau slūgsančią astenosferą (viršutinę mantiją). |
|
| Magma |
išsilydžiusi ugninga masė, susidaranti Žemės plutoje arba viršutinėje mantijoje. |
| Magminės uolienos |
uolienos, susidariusios iš auštančios ir besikristalizuojančios magmos. |
| Mastelis |
atkarpų ilgių brėžinyje, plane, aerofotonuotraukoje ar žemėlapyje ir atitinkamų atkarpų tikrovėje, vietovėje ilgių santykis. |
| Meandra |
kilpos pavidalo upės vingis. |
| Meteorologija |
mokslas apie Žemės atmosferą, jos sandarą, savybes, šilumos ir vandens balansą, oro masių judėjimą ir joje vykstančius fizinius procesus. |
| Metamorfinės uolienos |
Žemės gelmėse pasikeitusios nuosėdinės arba magminės uolienos. |
| Meteoritas |
kietas kūnas, atskriejęs iš kosminės erdvės ir pasiekęs Žemės paviršių. |
| Mezosfera |
atmosferos sluoksnis, esantis nuo 50 - 55 iki 80 - 85 km aukštyje, virš stratosferos. |
| Migracija |
gyventojų kėlimasis arba perkėlimas gyventi iš vienos vietos į kitą. |
| Mineralai |
visai arba maždaug vienalyčiai pagal cheminę sudėtį ir fizines savybes gamtiniai kūnai, susidarę dėl Žemės plutoje vykstančių fizikinių ir cheminių procesų. |
| Mineraliniai vandenys |
požeminiai vandenys, turintys daugiau negu paprastai kai kurių cheminių komponentų ir dujų. |
| Musonas |
apatiniuose atmosferos sluoksniuose pastovus oro srautas, kurio kryptis keičiasi du kartus per metus. |
|
| Naudingosios iškasenos |
mineralinės žaliavos - neorganinės ir organinės kilmės gamtiniai mineraliniai Žemės plutos dariniai, vartojami žmogaus. |
| Nerija |
žema ir siaura sąnašinė sausumos juosta iš smėlio arba gargždo, žvirgždo, atitverianti nuo jūros lagūną. |
| Nuosėdinės uolienos |
uolienos, susidarančios iš nusėdusių ir susikaupusių jūros, ežero dugne organinių liekanų ar persiklosčiusių dūlėjimo ir ledynų veiklos produktų sausumos paviršiuje bei vandens baseine. |
|
| Oazė |
dykumų ir pusdykumių vietovė, apaugusi augalija ir paprastai tankiai gyvenama. |
| Okeaonografija |
mokslas, tiriantis Pasaulinį vandenyną ir jo dalis. |
| Orai |
atmosferos būsena tam tikru momentu ir tam tikroje vietoje arba per kurį nors laikotarpį. |
| Orbita |
kelias, kuriuo kosminėje erdvėje skrieja dangaus kūnai, dirbtiniai Žemės palydovai, kosminiai laivai ir kt. |
| Orientavimasis |
gebėjimas nustatyti reikiamos vietovės padėtį žemėlapyje ar plane, bei savo padėties nustatymas pasaulio šalių atžvilgiu pagal kompasą, žemėlapį. |
| Oro masė |
didelė oro masė troposferoje, turinti tam tikrų bendrų savybių, priklausančių nuo jos susiformavimo vietos. |
|
| Para |
laiko vienetas lygus 24 valandoms. |
| Pasatai |
vėjai, pastoviai pučiantys vandenynų tropinėse ir ekvatorinėse platumose (tarp 25 - 30° platumos ir pusiaujo) beveik vienodu greičiu. |
| Pasaulinis vandenynas |
vientisas Žemės rutulio vandeninis apvalkalas, jungiantis visų vandenynų ir jūrų vandenis, supantis žemynus ir salas, pasižymintis tam tikra druskų sudėtimi. |
| Pasaulio šalys, horizonto kryptys |
keturi pagrindiniai horizonto taškai: šiaurė, pietūs, rytai ir vakarai. |
| Pelkė |
drėgmės pertekliaus plotas sausumoje, apaugęs specifine augalija ir turintis ne mažesnį kaip 0,3 m storio durpių klodą. |
| Perkūnija |
atmosferos reiškinys, kai storuose kamuoliniuose liūtiniuose debesyse arba tarp debesų ir žemės įvyksta elektros iškrova - žaibas, o jį lydi griaustinis. |
| Plynaukštė |
aukštuma lygiu arba banguotu, šiek tiek suskaidytu paviršiumi, atskirta nuo gretimų žemesnių vietų ryškiais šlaitais arba pakopomis. |
| Plokščiakalnis |
didžiulė aukštuma su banguotos lygumos reljefo formomis, aukštai iškilusi (daugiau negu 500 m) ir pakraščiuose suskaidyta erozijos. |
| Poliaračiai, poliariniai ratai |
66°33' lygiagretės Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose. |
| Poliarinė diena |
laiko tarpas poliarinėse srityse, esančiose tarp poliaračių ir Žemės ašigalių, kur Saulė daugiau kaip parą nenusileidžia žemiau horizonto. |
| Poliarinė naktis |
laikotarpis poliarinėse srityse, esančiose tarp poliaračių ir Žemės ašigalių, kai Saulė nepakyla virš horizonto. |
| Potvyniai ir atoslūgiai |
periodiški vandenyno lygio svyravimai, sukeliami Mėnulio ir Saulės traukos. |
| Potvynis |
smarkus upės vandens padaugėjimas, dėl kurio pakyla vandens lygis ir vanduo, išsiliejęs iš vagos, apsemia slėnio dalį. |
| Požeminiai vandenys |
vandenys, susikaupę Žemės plutos viršutiniame sluoksnyje skystu, kietu ir garų pavidalu. |
| Promilė |
vandens druskingumo matavimo vienetas. Jis rodo, kiek druskos svorio dalelių tenka 1000-čiui vandens svorio dalelių ir reiškiamas . |
| Pusiasalis |
žemyno arba salos dalis, kurią iš trijų pusių supa vanduo. |
| Pusiaujas |
Žemės paviršiaus ir plokštumos, statmenos Žemės ašiai ir einančios per Žemės centrą, susikirtimo linija. |
|
| Reljefas |
sausumos, vandenynų ir jūrų dugno nelygumų, kuriuos sudaro išgaubtos ir įgaubtos formos, visuma. |
| Rifai |
povandeninės seklumos arba nedaug iš vandens išsikišusios salos, uolos, kliudančios laivybai. |
| Riftas |
didelis pailgas tektoninis Žemės plutos darinys, besidriekiantis kelis šimtus arba tūkstančius kilometrų. |
|
| Sala |
palyginti nedidelis sausumos plotas, iš visų pusių apsuptas jūros, ežero arba upės. |
| Salynas |
grupė salų, esančių netoli viena kitos, dažnai turinčių bendrą povandeninę papėdę, dažniausiai tą pačią geologinę kilmę ir sandarą. |
| Salpa |
apatinė upės slėnio terasa, reguliariai apsemiama per potvynius. |
| Samumas |
sausas karštas vėjas, smėlio vėtra, dažniausiai siaučiantis pavasarį ir vasarą Šiaurės Afrikos ir Arabijos pusiasalio dykumose. |
| Santykinis aukštis |
kokios nors Žemės paviršiaus vietos aukštis virš kitos vietos, lygus tų vietų absoliutinių aukščių skirtumui (pvz., kalvos viršūnės aukštis virš jos papėdės). |
| Santykinis oro drėgnumas |
faktinio vandens garų kiekio viename tūrio vienete (pvz., viename m3) santykis su galimu garų kiekiu tam tikroje temperatūroje. |
| Sąsiauris |
siauras vandens ruožas tarp žemynų, salų arba tarp žemyno ir salos, jungiantis gretimus vandenynus, jūras ir kitus vandens telkinius. |
| Sąsmauka |
siaura sausumos juosta, jungianti didesnius sausumos plotus, pvz., du žemynus arba pusiasalį su žemynu. |
| Sausumos vandenys |
vandenys, susitelkę upėse, ežeruose, tvenkiniuose, pelkėse, ledynuose, dirvožemyje ir uolienose. |
| Seismografas |
prietaisas, užrašantis Žemės plutos virpesius žemės drebėjimų ir sprogimų metu, paverčiantis mechaninius virpesius elektriniais. |
| Slenkstis |
trumpas upės vagos ruožas, turintis didelį nuolydį ir veržlią tėkmę. |
| Sniegynas |
sniego, firno ir ledo sankaupos, išsilaikančios dėmėmis ilgiau negu aplinkinio sniego danga arba net ištisus metus. |
| Sniego riba |
linija, aukščiau kurios sniegas kalnuose nenutirpsta, pamažu virsta firnu, o paskui kalnų ledynų ledu. |
| Sprūdis |
uolienų sluoksnių išsidėstymas pagal vertikalų arba statų plyšį, kai vienas Žemės plutos blokas nusileidžia kito atžvilgiu. |
| Stratosfera |
atmosferos sluoksnis tarp troposferos ir mezosferos, nuo 8 - 16 iki 45 - 55 km. |
| Sukulentai |
augalai, turintys sultingus, mėsingus lapus (agavos, alavijai) arba stiebus (kaktusai, karpažolės ir kt.). |
|
| Šherai |
nedidelės uolėtos ledynų apgludintos salos ir salelės. |
| Šelfas |
povandeninio žemynų pakraščio dalis, susisiekianti su krantais. |
| Šelfinis ledynas |
ledyninės dangos tipo ledynas, slūgsantis šelfo zonoje, vietomis plūduriuojantis. |
| Šiluminės juostos |
temperatūros juostos, į kurias yra suskirstytas Žemės rutulio paviršius pagal gaunamą iš Saulės šilumos kiekį. |
| Škvalas |
staigus trumpas vėjo sustiprėjimas, po kurio paprastai pakinta ir vėjo kryptis. |
| Štilis |
bevėjis oras, vėjo nurimimas arba silpnas vėjas, kurio greitis ne didesnis kaip 0,5 m/s. |
| Štormas |
labai stiprus vėjas, audra, sukelianti sugriovimus sausumoje ir smarkų bangavimą jūroje. |
|
| Taifūnas |
tropinis ciklonas, pasiekiantis griaunamąją uragano arba štormo jėgą. |
| Tarpeklis |
siauras, gilus kalnų slėnis, išgraužtas vandens tėkmės, kietose pamatinėse uolienose. |
| Tektoniniai judesiai |
mechaniniai poslinkiai Žemės plutoje ir viršutinėje mantijoje, deformuojantys geologinių kūnų struktūrą, Žemės plutą sudarančias uolienas ir atsispindintys Žemės paviršiaus reljefe. |
| Termometras |
prietaisas temperatūrai matuoti. |
| Termosfera |
aukštutinės atmosferos sluoksnis, esantis tarp viršutinės mezosferos ribos ir egzosferos (nuo 80 iki 300 km). |
| Topografija |
mokslas, kuriantis Žemės paviršiaus matavimo būdus, jo vaizdavimo topografiniuose žemėlapiuose arba planuose metodus. |
| Topografinis planas |
nedidelis vietovės sklypo grafinis vaizdas, neatsižvelgiant į Žemės paviršiaus kreivumą, t.y. laikant jį plokštuma. |
| Toponimika |
mokslo šaka, tirianti geografinių objektų vardus ir jų kilmę. |
| Tornadas |
smarkus atmosferos viesulas, siaučiantis vasarą JAV teritorijoje. |
| Troposfera |
apatinis, pagrindinis atmosferos sluoksnis iki 8 - 10 km storio poliarinėse, 10 - 12 km vidutinėse ir 14 - 18 km storio tropinėse platumose. |
| Tvenkinys |
dirbtinis vandens telkinys, dažniausiai įrengiamas upės slėnyje, pastačius užtvanką. |
|
| Ugnikalnis |
geologinis darinys, susidaręs virš Žemės plutos plyšio arba kanalo, kuriuo veržiasi į žemės paviršių ugninga skysta masė - lava, dujos, vandens garai, uolienų nuolaužos. |
| Uolienos |
natūralūs gamtiniai dariniai, susidedantys iš įvairios sudėties mineralų mechaninio darinio. |
| Upė |
nuolatinė arba laikina vandens tėkmė, tekanti pačios išgraužta vaga ir maitinama paviršinių bei požeminių vandenų. |
| Upės nuolydis |
upės kritimo ir jos ilgio santykis. |
| Upės režimas |
upės ypatybių kaita: sezoniniai vandens tėkmės kitimai, vandens lygio svyravimai, upės užšalimo laikas ir kt. |
| Upės slėnis |
palyginti siauras, ilgas, vingiuotas Žemės paviršiaus įdubimas, suformuotas vaga tekančio vandens ir turintis nuolydį nuo aukštupio link žemupio. |
| Upynas |
kurios nors upės baseino visos upės su visais savo intakais, kurių vanduo suteka iš to baseino teritorijos ir bendra tėkme arba pratakomis įteka į jūrą arba ežerą. |
| Uraganas |
nepaprastai smarkus ilgai pučiantis vėjas, kurio greitis siekia daugiau kaip 30 m/s. |
|
| Vadės |
Arabijos ir Šiaurės Afrikos dykumų sausi stačiašlaičiai slėniai. Tai seni upių slėniai, susidarantys drėgnesnio klimato laikotarpiais. |
| Valstybinė siena |
linija, sudaranti tam tikros valstybės teritorijos ribas sausumoje ir jūroje. |
| Vandenynas |
Pasaulinio vandenyno dalis, vandens prisipildžiusi įduba, kurią riboja žemynai. |
| Vandenynų vidurio kalnagūbriai |
didžiuliai pylimo pavidalo kalnų statiniai, Pasaulinio vandenyno dugne sudarantys vieną bendrą sistemą, kuri juosia visą Žemės rutulį. |
| Vandens apytaka Žemėje |
nenutrūkstamas uždaras vandens judėjimas Žemėje dėl Saulės radiacijos ir sunkio jėgos. |
| Vandenskyra |
Žemės paviršiaus linija, skirianti priešingų krypčių paviršinį nuotėkį; dviejų gretimų upių baseinų arba dviejų jūrų baseinų riba. |
| Vėjas |
oro judėjimas Žemės paviršiaus atžvilgiu, dažniausiai horizontalia kryptimi. |
| Versmė, šaltinis, |
vieta, kur požeminiai vandenys savaime prasimuša į žemės paviršių sausumoje arba po vandeniu. |
| Viesulas, tornadas |
stiprus oro sūkurys, susidarantis po audros debesimis. |
| Vulkaninė sala |
sala, susidaranti dėl ugnikalnio veiklos jūros dugne. |
| Vulkanizmas |
visuma reiškinių ir procesų, susijusių su magmos masių judėjimu Žemės plutoje ir jos paviršiuje. |
|
| Žemėlapis |
sumažintas Žemės paviršiaus atvaizdas plokštumoje, padarytas pagal tam tikrus matematikos dėsnius. |
| Žemės ašigaliai, geografiniai poliai |
įsivaizduojamosios Žemės sukimosi ašies susikirtimo su Žemės paviršiumi taškai, kuriuose susieina Žemės dienovidiniai. |
| Žemės branduolys |
centrinė Žemės rutulio sfera, kurios vidutinis spindulys 3470 km, vidutinis gylis nuo Žemės paviršiaus 2900 km. |
| Žemės drebėjimas |
Žemės paviršiaus siūbavimas ir požeminiai smūgiai dėl staigaus Žemės gelmių potencinės energijos atsipalaidavimo. |
| Žemės mantija |
vidurinė Žemės geosfera, esanti tarp Žemės plutos ir Žemės branduolio. |
| Žemės pluta |
viršutinė kietoji Žemės rutulio sfera, sudaranti litosferos dalį. |
| Žemynas |
didžiausias Žemės plutos masyvas, kurio paviršius yra aukščiau pasaulinio vandenyno lygio. |
| Žemuma |
didelis lyguminis sausumos plotas, kurio aukštis ne daugiau kaip 200 m virš jūros lygio. |
| Žemupys |
pagal tėkmę žemutinė upės dalis. |
| Žiotys |
vieta, kur upė įteka į kitą upę, ežerą, jūrą, arba vieta, kurioje upė visiškai išsenka. |
|
|
|
|
